Prieš keletą savaičių Vilniuje užfiksuotas legioneliozės atvejis sukėlė nerimą ne tik tarp vilniečių, bet ir tarp kitų miestų gyventojų.

Alytaus miesto savivaldybės administracija, siekdama išvengti galimų  legioneliozės atvejų, raštu kreipėsi į Alytaus mieste veikiančias butų ir kitų patalpų savininkų bendrąją nuosavybę administruojančias įmones, daugiabučių namų savininkų bendrijas, jungtinės veiklos sutarties dalyvius, pastatų šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojus ir centralizuoto šilumos ir karšto vandens gamintojus ir tiekėjus,  informuodama  apie pagrindinę legioneliozės prevencijos priemonę – nuolat palaikoma tinkama temperatūra vandens tiekimo sistemoje, kai nėra sąlygų legionelėms daugintis.

Alytaus mieste veikiančioms butų ir kitų patalpų savininkų bendrąją nuosavybę administruojančias įmonėms, daugiabučių namų savininkų bendrijoms, jungtinės veiklos sutarties dalyviams, pastatų šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojams ir centralizuoto šilumos ir karšto vandens gamintojams ir tiekėjams adresuotame ir Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Vytauto Jastremsko pasirašytame rašte teigiama, kad  pagal Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. V-455 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – higienos norma), 25–29 punktų nuostatas, vandens tiekimo sistemoje turi būti užtikrinta 50–60C vandens temperatūra. Atsižvelgiant į tai, prašytume užtikrinti higienos normos nuostatų įgyvendinimą.

Nustačius legioneliozės atvejus, rekomenduojama iš anksto įspėjus gyventojus, organizuoti padidintos temperatūros karšto vandens tiekimą, kad būtų galima užtikrinti temperatūros padidinimą pastatų karšto vandens sistemose iki 66C laikotarpiu, kuris reikalingas visos sistemos išleidimo vamzdžiams  ir čiaupams plauti.

 

Kas yra legioneliozė?
Legioneliozė – tai ūminė infekcinė liga, pasireiškianti ūminės pneumonijos ar ūminės respiracinės ligos klinikiniais sindromais. Šiai ligai būdingos dvi klinikiškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos: pirmoji – Legionierių liga, kuriai būdingas karščiavimas, mialgija, kosulys, pneumonija ir antroji – Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ligos eiga be pneumonijos.

Ligos sukėlėjas
Ligos sukėlėjas – judrios gramneigiamos polimorfiškos aerobinės, negaminančios sporų ir kapsulių, Legionellaceae šeimos lazdelės. Legionelių genčiai priklauso 48 legionelių rūšys, 39 legionelių serogrupės yra virulentiškos žmogui. Europoje legioneliozę dažniausiai sukelia L. pneumophila.

Legionella genties bakterijos atrastos 8-ojo dešimtmečio viduryje Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1976 m. rugpjūčio mėnesį Filadelfijoje tarp Amerikos legiono suvažiavimo dalyvių, gyvenusių viename viešbutyje, pasireiškė epideminis ūminės pneumonijos protrūkis, kurio metu susirgo 221 žmogus, 34 iš jų mirė. 1977 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Ligų kontrolės centro mikrobiologai iš protrūkio metu mirusio ligonio plaučių išskyrė gramneigiamų bakterijų ir serologiniais metodais įrodė, kad jos yra šios ligos sukėlėjai. Vėliau šis mikroorganizmas buvo pavadintas Legionella pneumophila (plaučių legionele). Retrospektyviai ištyrus neaiškios kilmės plaučių uždegimais įvairiose šalyse susirgusių ligonių kraujo serumus paaiškėjo, kad legionelės ir anksčiau buvo sukėlusios ligų protrūkius Amerikoje ir Europoje. Vėliau L. pneuomophila buvo išskirtos iš aplinkos mėginių, tiriant legioneliozės protrūkius įvairiose pasaulio šalyse. Pirmasis pneumoninės legioneliozės atvejis Lietuvoje nustatytas 1985 m. (retrospekytyviai).

Plitimo būdai
Žmogus legionelioze užsikrečia aerogeniniu būdu, įkvepiant aerozolio su legionelėmis. Geriant ar maisto ruošimui vartojant užkrėstą vandenį, šia liga neužsikrečiama. Taip pat negalima užsikrėsti ir nuo sergančio žmogaus.

Legionelės aplinkoje plačiai paplitusios: vandens telkiniuose, dumble, dirvoje, gamybinės ir visuomeninės paskirties objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose. Vandens sistemose nusėdęs dumblas, rūdys pagerina sąlygas legionelėms daugintis. Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis – 20 – 45ºC, žemesnėje nei 20ºC ir aukštesnėje nei 60ºC legionelės nesidaugina. Legioneliozė labiau paplitusi išsivysčiusiose šalyse, kurių ūkyje daug terminio vandens generavimo, aušinimo, recirkuliavimo, oro kondicionavimo ir kitų technologijų. Dažniausiai legionelių randama oro kondicionieriuose, aušintuvuose, kompresorinėse, dušinėse, baseinuose, įvairioje medicininėje aparatūroje (ypač taikomoje respiracinėje terapijoje). Pramoninės gamyklos, mėsos kombinatai gali būti legionelių kaupimosi ir plitimo šaltiniai. Tokio pobūdžio gamybiniuose objektuose dėl gausaus vandens ir vandeninio aerozolio naudojimo susidaro palankios sąlygos legionelėms daugintis ir plisti.
Vyresni žmonės yra jautresni šiai infekcijai nei jauni. Rūkymas, lėtinės plaučių ligos ir imunodeficito būklė yra reikšmingi rizikos susirgti legionelioze veiksniai.

Simptomai
Pontiako karštligė. Inkubacinis periodas trunka nuo kelių valandų iki dviejų dienų. Liga pasireiškia 2 – 6 dienas trunkančiu karščiavimu, galvos ir raumenų skausmu, sausu kosuliu.

Legionelinė pneumonija (legionierių liga). Inkubacinis periodas 2 – 10 dienų. Liga paprastai prasideda aukštu karščiavimu, nuovargiu, galvos ir raumenų skausmu. Sausas kosulys ir pleurinio pobūdžio skausmas krūtinėje progresuoja iki sunkios pneumonijos. Apie 30 proc. ligonių viduriuoja ar vemia ir apie 50 proc. patiria sąmonės sutrikimų, hiponatremiją (Schwarz-Bartterio sindromas). Krūtinės ląstos rentgenogramoje dažnai matyti abipusiai alveoliniai infiltratai, segmentinė ar skiltinė infiltracija. Trečdaliui ligonių pleuros ertmėse būna nedaug skysčio. Plaučių infiltratų rezorbcija lėta (1 – 4 mėn.). 25 proc. atvejų išryškėja plaučių fibrozė. Plaučiuose karkalų dažniausiai nepasitaiko. Skreplių tepinėlyje paties sukėlėjo nesimato (nenusidažo Gramo būdu), leukocitų būna nedaug.

Profilaktika
Legioneliozės profilaktika – tai sukėlėjo rezervuaro paieška ir jo nukenksminimas terminiais ar cheminiais metodais, oro kondicionavimo, vėsinimo, drėkinimo ir kt. sistemų tinkama priežiūra, gydytojų legioneliozės diagnostikos žinių tobulinimas, taip pat visuomenės švietimas ir mokymas.

Gyventojams patariama neleisti vandeniui užsistovėti, kad nesusikauptų nuosėdos reguliariai valyti dušus, dušų galvutes ir vandens čiaupus.

Pagrindinės legioneliozės rizikos mažinimo priemonės susijusios su teisinga vandens sistemų eksploatacija: karšto vandens temperatūra turi būti palaikoma 50 – 60ºC; šalto vandens temperatūra neturi siekti 25ºC; neleisti vandeniui užsistovėti sistemose; ne rečiau kaip 2 kartus per metus valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius oro kondicionavimo sistemose; valyti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus, vandens filtrus; po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną dezinfekuoti karšto vandens sistemas.

Viešųjų ir užsienio ryšių skyriaus informacija

VIETA JŪSŲ KOMENTARUI

Komentarų tikrinimas įjungtas. Po kiek laiko jūsų komentarai bus apublikuoti.